Turbūt reikėtų sakyti ne tik domėtis, bet ir ugdyti. Taip, kaip bendraujame su kitais, taip ir bendraujame su savimi juk, taip? Niekas nemokino mūsų, kaip puoselėti save, kaip su savimi bendrauti, ką apie save žinoti reikia, o juk tai be galo svarbu.Kai mes teikiame pirmenybę santykiui su savimi, visa kita tarytum nugula į teisingas vietas. …
Arba ką daryti, kai užeina ta būsena, kai nebegali sustabdyti minčių srauto ir nerimastingos būsenos dėl…
daug visokių darbų, darbelių, reikalų ir reikaliukų…
Yra tarp mūsų žmonių, kurie per daug apie viską galvoja, ir kai užsisuka ta karuselė, mes pasiklystam. Ypatingai ji užsisuka tiems, kurie staiga turi daugiau reikalų.
Angliškai yra labai gražus žodis apibūdinti tai būsenai – overwhelmed – užlietas, užverstas.
Lietuviškai vakar mano sūnus savo būseną įvardino daug geriau – aš pasiklydęs.
Tai ką daryti, kai stresas ima viršų, ir jautiesi it pasiklydęs?
Atvirumo kaina. O gal laimėjimas?
Kas būna, kai tampame atviros ir pažeidžiamos?
Mes kuriame ryšį su tokiais pačiais žmonėmis.
Pažiūrėk video, ir komentuok, kaip tu mokaisi būti atvira ir pažeidžiama.
Spausk ant nuorodos žemiau.
Paskutinės pora savaičių buvo kaip apsiniaukęs dangus, su visos rušies debesimis, saulės propirskiais, vaivorykštės užuominom ir lijundrom. Gal ir kruša. Ne, kruša tikrai buvo. Geras žodis tas kruša. Net žinau, kaip kitais sykiais apibūdinsiu šią būseną. Minčių kruša. Bet šiandien ne visai apie tai. Apie tai, kaip ten nelikti. Kai vagonėlis galvoje įsibėgėja, ir keleiviai …
Ir štai tu vėl pikta. Pikta, nes trūksta pinigų.
O gal netenkina santykiai, ar pats darbas, ar tiesiog užknisa gyvenimas ir nerandi sau ramybės…bet šiandien ne tai esmė.
Ir aš tavęs klausiu:
– Tai ką padarei, kad jų būtų daugiau?
Tu: Na… bandžiau taupyt, bandžiau darbo ieškot geresnio..
– O bandei pakeisti mintis?
Tu: Bandžiau. Tikrai bandžiau. Nusipirkau kelias knygas, kelias dienas kartojau afirmacijas, stebėjau savo mąstymą.
– Kelias dienas?
Tu: Na taip, nes rezultato tai vistiek nebus.
– O knygas iki galo skaitei?
Tu: Ne, neturėjau laiko.
– O bandei ilgiau ties kažkuria vieta padirbėti, kad išsiugdytum naują įprotį, pagerėtų savistaba?
Tu: Ne, neturėjau laiko irgi.
– O iš kur atsiranda laiko skųstis esama padėtimi?
Tu: (Tyli)
– Tai tu nori išspręsti šią problemą?
Tu: Taip. Tik nežinau kaip rasti ryžto ir nori imtis veiksmų ilgiau nei kelias dienas.
– Aš tikslaus recepto irgi nežinau, bet raumuo irgi neužauga per kelias dienas, jį reikia treniruot, kaip ir tu turi treniruot save. Nereikia jau net ir priminti, kad viskas prasideda nuo minties. Tada jau pereiname prie savijautos (kurias įtakoja mintys), ir prie veiksmų. Čia gi užburtas ratas, kaip ir su dietomis.
Ir nereikia net kelių knygų, ar 8 tinklaraščio naujienų. Mes kažkaip įpratę manyti, kad tik sunkiais būdais galima kažką pasiekti, pakeisti. Tiek įpratę dėl kažko kankintis, kad tai, kas paprasta (ir veikia) mums atrodo šūdo krūva ir mes metame tai už tvoros po kelių dienų. Juk jei dabar kankinuos, tai kad nebesikankint ir išspręst esamą problemą turiu dar gerokai pasikankint. Taip?
Skaityk toliau …
Būtent, ne kaip, ne kokiais būdais, kokių dietų pagalba, o kodėl?
Svorio kritimas man buvo kaip pasekmė – rezultatas, to, kad pakeičiau vos tris dalykus savo galvoje ir elgsenoje. Svoris man pradėjo augti dar prieš pirmąjį nėštumą, o prieš 9 metus, gimus sūnui, ir su 30kg pliuso, aš taip ir nenumečiau jų. Visus tuos 9 metus bandžiau ieškoti svorio priežasčių – gal tai nemeilė sau, gal baimė būti patraukliai, gal tai skydlaukė, gal tai tas ar anas. Bet realių veiksmų taip ir nesiėmiau. Nes dietų bijojau dar nuo 20ties metų, kai, norėdama įtikti vaikinui, griežtų dietų laikydavausi mėnesiais.
Taip ir gyvenau su antsvoriu, nekenčiamu kūnu, ir tikėdamasi, kad jis tiesiog ims ir išgaruos, kaip stebuklas. Neišgaravo kaip stebuklas, bet išgaravo (ir garuoja) kartu su mano nauja galva.
Kviečiu pažiūrėti video ir pažiūrėti, kaip gi aš numečiau 15kg per pusę metų. Be jokių pastangų, kančių – viskas natūraliai ir iš meilės sau. Vienintelis dalykas, kuris turbūt pasikeitė ir galiu atpažinti, tai mano racione labai mažai mėsos ir NULIS alkoholio (bet aš labai mėgstu nealkoholinį alų prie įvairių makaronų ir picų). Bet ir tai irgi yra pasekmė tų veiksmų, kurių ėmiausi nuo metų pradžios.
Prisipažinsiu, pati irgi mėgstu ieškoti ženklų priimant sprendimus. Tačiau dabar jau žinau, kad tai tik tėra proto žaidimas, ir jei jau prašau visatos ženklo, teįrodo, kad esu jau apsisprendusi savo širdyje. Daugiau apie tai – video įraše.
Žuvis, aguonos, dovanų popierius, aliejus, plotkelės iš bažnyčios…. susitvarkyti kambarius, gaminti valgyti, serviruoti stalą…. persivalgti, nulėkti iki Piemenėlių mišių, vėliau suguldyti vaikus, tada slapčia pakuoti jų dovanas ir eiti miegoti. Kalėdos. Ak, Kalėdos.
Šios mano Kalėdos man bus labai įsimintinos. Neturiu jokių lūkesčių iš kitų, nelaukiu dovanų, net nežinau, ką tiksliai veiksiu. Na taip, valgyt ruošti jau pradėjau, bet tik tiek.
Šios mano Kalėdos man bus labai įsimintinos. Nes tiesiog aš taip nusprendžiau. Toks mano ketinimas ir tokio stebuklo aš ir tikiuosi. Ar žinai kodėl visa tai skamba taip paprasta?
Nes didžiausia Kalėdų dovana slypi ne ten, kur tikimės. Mūsų dovanos esame mes pačios, mes esame ta šviesa ir meilė, šiluma ir atjauta. Raskite tą Kalėdų stebuklą savyje ir tiesiog siųskite visiems meilę per šį šventinį laikotarpį. Tiesiog žiūrėkite į artimuosius, pajauskite savo širdies plakimą, pajauskite šilumą viduje ir sakykite sau „Aš siunčiu Jums meilę”. Net jei ir dabar tai atrodo keistokai, padarius šį mažą ritualą tikrai pajusite kad ta DOVANA esi tu.
Tad greičiau, pirmyn – ne gavime yra prasmė, o davime. Ateinančias kelias dienas duok, dalinkis, juokis, mylėk, apkabink, suprask, atjausk, priglausk, prajuokink, pakutenk, pabučiuok, atsiprašyk, ir vėl mylėk, mylėk, mylėk.
STEBUKLAI PRASIDEDA TAVYJE
Kodėl turėtume valdyti savo mintis, turbūt net nereikia pasakoti. Jei jums kažkurioje gyvenimo srityje nesiseka, tai būtent greičiausiai todėl, kad jūsų galvoje nuolat kirba negatyvios mintys. Netikite? Sukluskite ir stebėkite savo vidinį dialogą. Taip, kaip nebegirdime šaldytuvo veikimo, nes įprato ausis, taip įprantame ir prie savo vidinio dialogo.
„Reikia kažką pagaminti vakarienei. O ir vėl ji skambina. Pamiršau sumokėti tą prakeiktą sąskaitą. Kur iš viso ją padėjau. Velnias, esu labai užmaršus. Kaži kaip gi seksis rytoj susirinkime, ar nesusimausiu? Gerai, kad nors mokslai sekasi. Kur gi padėjau tą raudoną aplanką? Negi palikau automobilyje. Žioplys…. ir t.t.”
Ar bent įsivaizduojate, kiek minčių sukasi Jūsų galvoje kasdieną. Ir ne visos mintys būtinai yra tiesa. Kai kurios tėra jūsų nuomonė apie save, apie kitus, o kai kas yra tikri faktai.
Bet svarbiausia… tai, ką mes nuolatos galvojame, kartojame sau, arba netgi matome užrašyta reklamose, TV laidose, spaudoje yra perkeliama į mūsų pasąmonę. O pasąmonėje tos mintys nugula kaip labai galinga jėga, kuri būtent ir pritraukia į mūsų gyvenimą žmones, aplinkybes ir galimybes, įvykius, kurie atitinka mūsų minčių modelį.
Tai gi norint, kad pasikeistų mūsų gyvenimas, reikia keisti mintis. Bet kaip?
Mūsų mintys, jausmai, ir emocijos yra tas tikras magnetas, pritraukiantis tam tikras aplinkybes į mūsų gyvenimus. Ar tos aplinkybės neigiamos, ar teigiamos – tai tiesiogiai priklauso ką mes galvojame.
Dominuojančios mintys sutelkia energiją į tai, ir to pasekoje mes pastebime daugiau neigiamumo ar teigiamumo. Tai nėra tik praktinė magija, o tyrimais įrodytas mokslinis aspektas – nuo mūsų emocijų ir minčių mūsų smegenys dirba kitaip ir imasi visai kitokių veiksmų.
Tad jei mes koncentruojamės ties gausa, ties tuo ką turime, ką dar galime atrasti, kas gražaus ir malonaus vyksta aplink – mūsų smegenys tik didins neuronų sąsajas su teigiama aplinka bei pritrauks daugiau gausos, laimės, teigiamų išvadų ir rezultatų.
Lygiai tas pats vyskta ir su neigiamomis mintimis. Jei nuolat mąstome apie tai, ko neturime, ko mums trūksta, kokių problemų turime – būtent to daugiau gyvenime ir bus.
Bet kaip gi sąmoningai stebėti savo mintis, arba kaip jas neutralizuoti?
Jei skaitai literatūrą anglų kalba, greičiausiai jau matei šiuos išsireiškimus: to manifest, manifestation…. Gražaus vertimo kol kas nėra, arba aš neužmačiau, ir kadangi pati šį žodį vartoju gana dažnai, nusprendžiau aprašyti, kas gi yra ta manifestacija, ar jos procesas…
Manifestacija yra procesas, kada mes sąmoningai kuriame tai, ko trokštame. Kiekvienas iš mūsų iš esmės gali manifestuoti bet ką – tik mūsų to nemokino nei mokykloje, nei kur kitur… Bet mes dar galime išmokti tai daryti. Aš mokinuosi, ir man visai gerai sekasi.
Štai ir praėjo pirmasis 2016 metų pusmetis. Kiek savo naujametinių pažadų įvykdei, kiek tikslų pasiekei? Aš šiais metais nekėliau jokių tikslų, tiesiog sausio 1-ą pasakiau sau – šie metai bus mano geriausi metai. Aš noriu jaustis taip gerai, kaip dar nesijaučiau. Kas iš to tikslo, jei jį pasiekus viduje tuščia, arba tikslas, kai jau pasiektas, …
Taip taip, mieloji. Šiandien apie traukos dėsnį. Net jei esi didžiausia skeptikė, ir manai, kad tik bepročiai gali juo tikėti, tai žinok aš nesu beprotė. Net gi išsilavinimą turiu, cha cha 🙂 Tad skaityk toliau.
Traukos dėsniu naudojausi dar net nežinodama, kad toks yra iš viso. Pozityvaus mąstymo šalininkė irgi buvau tiesiog todėl, kad esu optimistė. Dar labai senai senai rašiau, kad mano knygų knyga yra Jūsų pasąmonės galia, bet ir net tada turbūt iki galo nesuvokiau, koks gi viskas yra stebuklas pati visata, kokių proto galių mes turime, kad visa aplink yra energija, ir kad tik mintimis galvoti teigiamai neužtenka (reikia ir jausti).
Bet… gilinimąsi į traukos dėsnį, visatos dėsnius atnaujinau prieš 3 metus, o labiau sustiprinau prieš metus – pabaigiau traukos dėsnio praktikos kursą, pradėjau nuolat eksperimentuoti, stebėti kaip ne tik mano kalba, bet ir neatsargūs žodžiai įtakoja mano gyvenimą. Į vieną įrašą visų istorijų nesukelsiu, bet viena iš nuostabiausių šio mėnesio istorijų man sukėlė tiek daug minčių, tiek daug gerų jausmų, kad paprasčiausiai negaliu nepasidalinti. Jaučiu, kad tai nutiko man todėl, kad ir toliau eičiau savu keliu ir šiuo tinklaraščiu teikčiau visoms įkvėpimą, suteikčiau reikiamus įrankius siekti autentiško gyvenimo ir visam laikui išmesti iš galvos frazę: „tai ne man”.
Vakar padariau kai ką nuostabaus. Na, nuostabaus sau.
Jau kuris laikas norėjau antros tatuiruotės. Vieną, katinėlį ant kojos buvau pasidarius dar prieš gerus 9 metus. Visada mylėjau katinus, ir katinukas ant kojos man išreiškė meilė jiems. O tuo pačiu ir vieno gyvenimo etapo pabaigą.
O nuo praeitos vasaros labai norėjau begalybės ženklo tatuiruotės – būtent nuo tada pradėjau dar labiau domėtis sąmoningumo praplėtimu, klestėjimo būsena ir begalybės ženklas man suteikė labai daug reikšmės. Oi atsimenu, kaip keistai žiūrėdavo žmonės į ant sienos pakabintą begalybės ženklą – ar mes sekta? Ne, mes ne sekta. 😀
Kai nuo rudens pradėjau išgyventi stiprų dvasinį atgimimą, dar labiau stiprinau vidines paieškas, grįžau prie savęs tokios, kokia esu iš tikrųjų (taip taip, paskutiniai 7 mano gyvenimo metai deja buvo įsispraudimas į kitų žmonių gyvenimo normas ir perspektyvas), pajutau, kad begalybės ženklo man neužteks. Todėl pristatau tau savo naują simbolį, į kurį žiūrėdama vis sau priminsiu….tai, kas man svarbu
Yra tik du būdai, kaip gyventi. Vienas – galvoti, kad stebuklų nebūna. Kitas – galvoti, jog viskas yra stebuklas – Einšteinas
Dažnai manęs renginių ar mokymų metu klausia: ką turėtų žinoti kiekvienas, norintis būti sėkmingu? Ir ne visi nori išgirsti atsakymą. Kai kurie tikisi kažkokios strategijos, veiksmų sąrašo. Bet viskas yra daug paprasčiau, bent jau mano nuomone. Aš tikiu, kad pakanka nuoširdžiai džiaugtis, jaustis dėkingam ir atpažinti tuos mažus stebuklus, kuriuos mums suteikia gyvenimas. Jei žmogus gali stebėtis, vertinti, būti įkvėptas tų mažų kasdienių dalykų, tai tiesiog natūraliai pagal visatos dėsnius visa išorinė aplinka kaip veidrodis atspindi mūsų vidinę būseną ir mums sekasi vis labiau ir labiau.