Turbūt reikėtų sakyti ne tik domėtis, bet ir ugdyti. Taip, kaip bendraujame su kitais, taip ir bendraujame su savimi juk, taip? Niekas nemokino mūsų, kaip puoselėti save, kaip su savimi bendrauti, ką apie save žinoti reikia, o juk tai be galo svarbu.Kai mes teikiame pirmenybę santykiui su savimi, visa kita tarytum nugula į teisingas vietas. …
Tikrai nėra pirmas kartas, kai kalbu apie jausmų svarbą mūsų gyvenime.
Ir trokštamų jausmų suvokimą kaip kitokį naujametinių tikslų kėlimo būdą. Šiemet nepatingėjau, ir net įrašiau visą „naujametinį susitkimą”, kuriame pasidalinau gana konkrečiai visa šio reikaliuko koncepcija.
Aš noriu pasidalinti tuo, kokius sprendimus priėmiau vardant to didelio noro patirti gyvenimą kasdien, o ne tada kai pasiekiu kažkokius tikslus.
2021 metais mano kertiniai trokštami jausmai išsirikiavo štai kaip…
Yra kai kas, kas man ne visai patinka visame naujojo amžiaus judėjime – pozityvumas, traukos dėsnis, net gi kai kurie pseudodvasiniai mokymai – jame visur akcentuojama tai, kad
turime mąstyti teigiamai;
koks esi, toks ir pasaulis;
ką galvoji, tą ir turi;
visa, kas supa, yra tavo atspindys;
kuo tiki, toks ir gyvenimas.
Ir nors didžiąją dalimi aš su tuo sutinku, vieną, labai reikšmingą dalyką jie dažnai praleidžia.
Mes esame žmonės, su tikrais gyvenimais ir tikromis emocijomis, ir jausti ir mąstyti teigiamai yra labai paprasta užsidarius Himalajų uoloje, bet ne šiuolaikiniame pasaulyje.
Skaitykite toliau svetainėje
Atvirumo kaina. O gal laimėjimas?
Kas būna, kai tampame atviros ir pažeidžiamos?
Mes kuriame ryšį su tokiais pačiais žmonėmis.
Pažiūrėk video, ir komentuok, kaip tu mokaisi būti atvira ir pažeidžiama.
Spausk ant nuorodos žemiau.
Ir štai tu vėl pikta. Pikta, nes trūksta pinigų.
O gal netenkina santykiai, ar pats darbas, ar tiesiog užknisa gyvenimas ir nerandi sau ramybės…bet šiandien ne tai esmė.
Ir aš tavęs klausiu:
– Tai ką padarei, kad jų būtų daugiau?
Tu: Na… bandžiau taupyt, bandžiau darbo ieškot geresnio..
– O bandei pakeisti mintis?
Tu: Bandžiau. Tikrai bandžiau. Nusipirkau kelias knygas, kelias dienas kartojau afirmacijas, stebėjau savo mąstymą.
– Kelias dienas?
Tu: Na taip, nes rezultato tai vistiek nebus.
– O knygas iki galo skaitei?
Tu: Ne, neturėjau laiko.
– O bandei ilgiau ties kažkuria vieta padirbėti, kad išsiugdytum naują įprotį, pagerėtų savistaba?
Tu: Ne, neturėjau laiko irgi.
– O iš kur atsiranda laiko skųstis esama padėtimi?
Tu: (Tyli)
– Tai tu nori išspręsti šią problemą?
Tu: Taip. Tik nežinau kaip rasti ryžto ir nori imtis veiksmų ilgiau nei kelias dienas.
– Aš tikslaus recepto irgi nežinau, bet raumuo irgi neužauga per kelias dienas, jį reikia treniruot, kaip ir tu turi treniruot save. Nereikia jau net ir priminti, kad viskas prasideda nuo minties. Tada jau pereiname prie savijautos (kurias įtakoja mintys), ir prie veiksmų. Čia gi užburtas ratas, kaip ir su dietomis.
Ir nereikia net kelių knygų, ar 8 tinklaraščio naujienų. Mes kažkaip įpratę manyti, kad tik sunkiais būdais galima kažką pasiekti, pakeisti. Tiek įpratę dėl kažko kankintis, kad tai, kas paprasta (ir veikia) mums atrodo šūdo krūva ir mes metame tai už tvoros po kelių dienų. Juk jei dabar kankinuos, tai kad nebesikankint ir išspręst esamą problemą turiu dar gerokai pasikankint. Taip?
Skaityk toliau …
be žodžių… trumpas… verčiantis susimąstyti…
Pasižiūrėk, labai trumpas video, ir nesakydama, koks yra tavo gyvenimo dresūros skanėstas, kokias instrukcijas gauni/girdi/jauti?
Ką turi padaryti, kad gautum skanėstą?
O šiandien dar pridėsiu, kad labai daug vertingos informacijos keliu kone kasdien į Facebook – tad prisijunk – https://www.facebook.com/bukikvepta/
Sprendimus priimame kasdien, kartais užstrigdamos, o kartais net nepagalvodamos. Dažniausiai turime net nusistovėjusią sprendimų priėmimo tvarką, tik apie ją negalvojame.
Ilgai ir nuo karščio subertais žodžiais apie sprendimų priėmimo būdus, kuriuos taikau ir rekomenduoju – naujame video įraše.
Jei susiduri su šia baime, tuomet žinai, kad ji kaip kalėjimas. Nuolat jaudinies, ką pagalvos kiti, negali būti savimi, o gal dėl šitos baimės net nebežinai kas esi.
Bet turbūt absurdiškiausia yra tai, kad ši baimė yra tik tavo. Kiti žmonės arba iš viso negalvoja apie tave, arba pagalvoja tik akimirką, arba patys nuolat jaudinasi, ką tu apie juos pagalvosi.
Tai užburtas ratas, iš kurio ištrūkti gali tik praktikuodama ir atsimindama, kad kuo daugiau laiko skiri fantazijoms „ką jie apie mane pagalvos?”, tuo mažiau laiko skiri savo tikrajam gyvenimui…
Šiandien dalinuosi kai kuo labai jautriu.
Tai mano rašymo terapijos ištrauka, kai siekdama emocinės laisvės telefone tiesiog plaukė žodžiai, o per juos liejosi skausmas.
Tai rašiau sausio 27 dieną, sėdėdama lėktuve į Oslą. Tai buvo vienas iš skausmingiausių rytų mano gyvenime, kuomet iš tiesų pagaliau atėjo supratimas, kokio gylio emocinį, dvasinį, o vėliau ir fizinį smurtą patyriau iš žmogaus, kuris turėtų būti tuo, kuris saugo, globoja bei myli. Tėvo.
Dalinuosi, nes tikiuosi, kad jį perskaitys paauglės, kurios bijo dėl savo ateities. Paauglės, kuris jaučiasi nieko vertos. Paauglės, kurios neturi vilties, kad viskas pasikeis. Moterys, kurios nepasitiki savimi. Moterys, kurios nemyli savęs, nes jų niekas nemylėjo. Moterys, kurioms vis dar atrodo, kad tai jos kaltos dėl to, ką patyrė namuose. Mielosios, kuo greičiau suprasite, kad Jūs esate žemės angelai, kad Jums nieko nereikia įrodyti, nes Jūs pačios iš savęs esate tobulos ir vertos meilės, tuo greičiau gebėsite užsikimšti ausis ir negirdėti žeminimų, patyčių. Visa tai vyksta ne Jums, o dėl Jūsų. Tam, kad būtumėte stiprios, ir išsivaduotumėte nuo šio skausmo kuo greičiau. Tai sielos pamokos. Ir tai praeis. Pažadu. Tik turit kuo greičiau suvokti, kad tai yra žmogaus destruktyvus elgesys, galbūt net narciziškumas, sociopatizmas, vadink kaip nori. Man deja, reikėjo net 15 metų petraukos (o viso 34 metų), kad pagaliau sau pripažinčiau, kad tai yra kito asmens liga. Ne mano. Aš laisva. Aš jau laisva. Ir Jūs galit būti.
Per daugel metų visus žmones yra bandoma suvienodinti, nes taip tiesiog lengviau suvaldyti visus, tačiau tuo pačiu kiti skatina būti savimi.
Ką gi reiškia būti savimi, kokį kelią rinktis, kad būtų saugu būti savimi?
Tai aiškinu „Stebuklo kurso” pamąstymais.
„Meilė yra esminis būties faktas. Tai galutinė mūsų tikrovė, egzistencijos žemėje tikslas. Gyvenimo prasmė – sąmoningai tai suvokti ir mylėti save bei kitus” – Marianne Williamson
Būti savimi reiškia pripažinti, kad esame patys iš savęs meilė. Ir visada turime pasirinkimą, kaip gyventi su savimi ir su aplinkiniais: meilėje, arba baimėje.
Kai gyvename baimėje – niekas neauga ir nesivysto.
Tačiau kai dažniau susijungiame su savimi, su savo vidiniu intelektu ir širdimi, žinome, kad bet kokioje situacijoje galime rinktis meilę – ir tada buvimas savimi nebeatrodo baisus, o kiti, anaiptol, neatrodo tobulesni už tave….
Plačiau – naujame įraše.
Meilė sau, pagal mano asmeninį supratimą, yra gilus besąlyginis ryšys, pasiryžimas niekada neapleisti savęs, nepaisant ar diena atrodo tamsi ar šventa, šviesi ar sunki, palaikanti ar griaunanti. Todėl kad meilė sau, kaip tikras, tyras, grynas dvasingumas, nėra kelias į tobulas dienas. Meilė sau neužtikrina tobulų dienų. Tačiau ji užtikrina palaikantį požiūrį į save bei savisaugą net tomis dienomis, kurios yra labai sunkios ir toli gražu netobulos.
Ir yra labai daug klaidingų įsivaizdavimų, kas yra meilė sau. Kviečiu skaityti ir sužinoti.
Atsimenu, kai beveik prieš tris metus pirmą kartą pradėjau jausti, kad turbūt per mažai save myliu. Tą vakarą išbandžau meditaciją, kurioje reikejo penkis ar šešis kartus kartu su vedančiąja pakartoti: aš myliu save… aš myliu save…{…} ir man riedėjo ašaros skruostais, nes suvokiau, kad tai bene sunkiausiai suvokiamas dalykas, o ką jau kalbėti apie pripažinimą. Nesakau, kad nemylėjau savęs visą gyvenimą, bet matyt besąlygiškai priimti savęs nesugebėjau tol, kol neatėjo savotiška psichologinė branda. O gal ir neatėjo, gal tik vartus į atvėriau.
Labai daug kas pasikeitė nuo to vakaro.
šmokau, ką reiškia mylėti save pačiame giliausiame lygyje. Ne tik vonios su putomis ir uždegtos žvakės 🙂
Meilė sau yra visa ko pagrindas. Nes viskas, kas tave supa, gali būti idealu – nuostabi santuoka, pasitenkinimą duodantis darbas, paklusnūs vaikai – bet jei savęs nemyli, niekas neatrodo idealu. Skaityk toliau…
Gana keistas bus šios dienos įrašas, nes jis… sapnas. Bet sapne buvo tokia stipri žinutė, kad nusprendžiau pasidalinti ja ir su tavimi.
Šiaip iki 19 metų rašydavau sapnų dienoraštį, nes mano sapnai būdavo labai ryškūs, pranašiški. Vėliau tai mečiau daryti dėl laiko ar noro stokos. Paskutinį pusmetį mano sapnai vėl labai ryškūs, kartais kaip trileriai, keisti ir nepaaiškinami.
Šios dienos įrašas – tai lyg žinutė iš pasąmonės, trumpas laiškas iš dangaus… Kaip kovoti (arba ne), su priklausomybėmis….
Ar tau pasitaiko taip, kad nori tiesiog nulūžti? Aš jau ne vieną mėnesį esu pastebėjus, kad būna dienų (beje vis daugiau ir daugiau), kai labai smarkiai užsimanau miego dienos metu. Čia ta stadija, kai merkiasi akys. Ilgą laiką šitos būsenos labai nemėgau, užgerdavau ją kava, arba ieškodavau dar daugiau veiklos, kad nenulūžt. Kaip gi taip – imsiu ir miegosiu. Juk galima tiek daug nuveikti per tą laiką…
Oi kaip aš klydau, ir tai supratau tada, kai pradėjau praktikuoti trumpą pogulį.
Šiandien kaip tik pabaigiau žiūrėti vieną geriausių mano žiūrėtų interviu su Lisa Nichols, jame kaip tik išgirdau frazę, kuri paantrina man: „mes ne mirties bijoje, mes bijoje, kad mes mirsime taip savęs ir nepažinę, kad aplinkiniai taip ir nesužinos, kokie mes esame”
Ar gi tai ne tiesa?
Drąsa būti savimi. Drąsa klausti širdies. Štai kas yra nuostabu….