Tai sunku. Labai sunku. Ir tikrai vieno universalaus būdo atsakyti į šį klausimą, kuris ilgainiui pradeda spausti krūtinę, nėra. Tu jauti, kad atėjo laikas keisti gyvenimą, bet net nežinai, nuo ko pradėti. Jūs galite aplankyti šimtą įvairių interneto svetainių, perskaityti daugybę knygų, gal netgi pradėti vaikščioti į kokius nors naujus kursus. Bėda ta, kad visi sakys tą patį: „Rask savo aistrą ir sek paskui ją“.

Puiku. Sekti tai sekti. Bet ką gi daryt, jei tu nežinai, kokia ta mano sumauta aistra??? Aš labai užjaučiu jus, nes ir aš ten buvau, tik per barzdą niekas nevarvėjo. Pati nuobodžiausia vieta, varginanti ir demoralizuojanti. Erzina ne tik jus, bet ir aplinkinius.

Savo aistros paieškos man buvo kelionė, o ne sprintas. Atėmė daug kantrybės ir laiko. Reikėjo šiek tiek pagalbos. Bet tai įmanoma. Nuoširdžiai tikiu, kad visi gali atrasti savo aistrą, reikia tik norėti (na, pripažinkime, ne visi žmonės nori kažko tokio gyvenime). Ir taip pat nuoširdžiai tikiuosi, kad mano patarimai padės ir jums. Mažiausiai, ką jie gali padaryt, paskatinti labiau galvoti apie reikšmingas paieškas.

Kokia yra mano aistra? Dirbti su moterimis, padėti joms įgyvendinti jų tikslus, pajausti pilnavertiškumą kuriant ir jau sukūrus verslą. Aš taip pat žiauriai mėgstu technologijas. Per paskutinius pusę metų visa tai susidėjo į vieną didelę aistrą – „Būk įkvėpta“.

Bet aš tikrai ilgai nerimavau, koks gi tas mano pašaukimas? Mokykloje norėjau būti rūbų dizainere, vėliau interjero dizainere, po to – architekte. Baigusi stojau į ekonomiką nė velnio nežinodama, kas man iš tikrųjų patinka. Aš tik žinojau, kad patinka dirbti su žmonėmis ir popieriais, ir visada atkakliai siekiau darbo administracijoje. Bet tai vėliau manęs netenkino, ir kartu su vaiko gimimu turėjau laiko pamąstyti, kas man iš tikrųjų patinka… Per paskutinius 4 metus tai dar labiau mutavosi, nes aš reguliariai savęs klausiau – kur noriu būti, kuo noriu būti, ir žinoma, kaip tai pasiekti..

Iš tiesų, nors ėjau teisinga linkme kokius 8 metus, tai ką noriu daryti su savo gyvenimu, ir kokia gi mano aistra galutinai supratau tik po šių trijų žingsnelių. Taigi, mano patarimai:

1. Pabandykite koučingą. Aš, tiesa, nesisamdžiau koučerio. Man pasisekė, kad galėjau sudalyvauti dviejų dienų asmeninio koučingo kursuose, kur keisdamiesi poromis mes taikėme koučingo praktikas įvairiems gyvenimo klausimams. Po abiejų dienų tiesiog skridau namo, buvau patenkinta. LABAI. Ten mums sakė, kad koučingas padeda žmogui suprasti jo galimybes, potencialą, padeda nusistatyti tikslus. Tai tiesa. Nors ten niekas neuždavė klausimo „Kokia tavo aistra?“, bet visokių žaidimų pagalba paveikslai keitėsi, vis garsiau kalbėjo vidinis balsas, ir tada dar juokais pamaniau, kad tikrai noriu padėti moterims atrasti savąjį aš, panašu, kad ši aistra man prilipo ir padėjo įsigilinti į savąjį aš. Dabar jau žinau, kad mano aistra padėti moterims kurti internetinius verslus, perlipti per save ir mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais.

2. Žinoma, ne kiekvienas turi galimybę samdytis koučerį ar eiti į koučingo kursus. Bet galima skaityti daug knygų. O aš jų perskaičiau tikrai daug.

Deja, didžioji jų dalis buvo anglų kalba, bet gal atrasite lietuvišką jų vertimą. Ir jei jos nėra mano sąraše, būtinai komentaruose parašykite, kokia gi ta Jūsų knyga..

• Joseph Murphy – „Jūsų pasąmonės galia“
• Napaleon Hill  – „Think & Grow Rich“ (liet. Napaleonas Hilas Mąstyk ir Būk Turtingas)
• Visos Robin Sharma knygos
• Herminia Ibarra – „Working Identity“
• Ne knyga, o dar geriau Marie Forleo TV
• Kay Hoffman – „Charizmos treniruotė moterims“
• Barbara Sher – „Ko imtis, kai norisi daryti viską“

3. Pamirškite bent savaitei, kad esate nerami dėl šių paieškų.  Tikrai taip. Jei nuolatos galvojate „Kur gi ta mano aistra?“, „Ką man toliau daryti?“, padeda tiesiog visiškas atsitraukimas nuo situacijos. Kai man būdavo kritinės savaitės ir be paliovos galvodavau, ką daryti toliau (pvz. ar tęsti savo veiklą, ar keliauti kita kryptimi, o gal vėl atsiduoti motinystei), kartais užeidavo net panikos priepuoliai. Iš patirties žinau, kad tada man padėdavo pasakymas sau „man vis vien“ ir dienos metu nebeskaičiau, nebesvarsčiau ir nebeieškojau taip man reikalingų atsakymų  interneto platybėse.

Tačiau prieš miegą nuoširdžiai mintyse sau pasakydavau: „Aš tikiu, kad teisingas sprendimas ateis, ženklai parodys, kokiu keliu man eiti, ir kur yra mano tikroji aistra.“ Šis metodas, beje, iš Joseph Murphy knygos, galėčiau apie jį kalbėti valandų valandas. Tikiu, kad visi atsakymai yra mums žinomi, tik nuolatos kankindami save mes juos blokuojame.

Todėl atsitraukimas nuo aistros paieškų ir tiesiog bandymas išgirsti savo vidinį balsą gali jums labai padėti. Jei dienos metu jaučiate, kad vėl grįžtate prie dvejonių ir tų kankinančių apmąstymų, kvėpuokite. Įkvėpkite per nosį, iškvėpkite per burną. Kvėpuokite giliai, apie 10 sekundžių. Tada pasakykite sau „Stop, aš nenoriu taip jaustis. Aš tikiu, kad aš atrasiu savo kelią, ir tvirtai lauksiu vidinio balso ženklo ir intuicijos.“

 

Atminkite, kad neatrasite savo aistros per vieną naktį. Tai yra procesas. Pirmiausia reikės nuraminti smegenis, tada pritildyti triukšmą aplink ir pradėti ieškoti to, kas iš tikrųjų jums skirta. Būkite kantri su savimi ir būsite apdovanota.

Būtinai duokite man žinią, jei šie mano patarimai padėjo, o gal norite pasidalinti savo patarimais?  Lauksiu jūsų komentarų.

Daiva