„Kaip kalbėtis su tais, kurie nesiklauso?“ yra turbūt amžinas klausimas, kurį užduodame sau ne tik poroje! Ne vieną kartą esu girdėjusi, kad santykių kokybė prastėja būtent todėl, kad nepavyksta susikalbėti. O vėliau jau net ir nebandoma. Kam kalbėtis, juk manęs vis tiek negirdi, nesupranta, arba tiesiog tyli, kai prašau kokio nors atsakymo! Pažįstama? Skaityk toliau. 

Yra keli būdai, kaip visgi bendrauti su tais, kurie nesiklauso. O ir nekalba. Klausymas ir kalbėjimasis yra du broliai, kurie laiko komunikacijos kanalą. Neklausau, nes neturiu progos kalbėti. Nekalbu, nes neturiu progos būti išklausytas. Logiška? 

Uždavinėk daugiau klausimų.
Nors pirma mintis, kuri kyla, turbūt yra kam klausti, jei vis tiek negirdi, bet klausimai žmones skatina aktyviau klausyti. Žinoma, klausimai neturėtų būti „Kodėl ir vėl neišnešei šiukšlių?”. Pasidalijus kažkokia mintimi, jausmais, idėjomis, visada galima paklausti – ar tu turi klausimų apie tai, kuo pasidalinau? Kaip manai, kaip galime išspręsti tai? Ar norėtum išgirsti mano nuomonę šiuo klausimu?
Ir labai svarbu – uždavus klausimus, kantriai išlaukti, kol visas atsakymas bus pasakytas. Jokių “bet aš, bet tu, bet …”. Jis kalba, tad klausyk.

Suteik jiems galimybę kalbėti.
Galbūt jis neturi tau klausimų, galbūt net nėra jam įprasta kalbėti, nes priešistorėje jis neturėjo galimybės išsisakyti. Mes, moterys, tikrai pasižymime tokiu subtiliu būdu pertraukti su savo bet. Šitai praktikuoti gali bet kokioje kasdieninėje situacijoje. Jei jis kalba apie mašinas, darbą, ar kažkokį įvykį – klausyk it su pilna burna vandens. Neįsiterpk su savo faktais, su savo žinojimu, su savo noru pasiekti istorijos kulminaciją greičiau. Esu ne kartą pastebėjusi ir pagavusi save, kad kai mano vyras kažką pasakoja (bet ne apie mūsų santykius), manyje įsijungia kažkoks „bet aš žinau daugiau, arba galiu padaryti tai greičiau“ ir nutraukiu jo mintis nieko vertais komentarais. Kad žmonės kalbėtųsi daugiau, jiems reikia tos klausimosi erdvės. Suteikiant galimybę žmogui išreikšti save, mes tvirtiname tarpusavio pasitikėjimą, ir pačią komunikaciją.

Sutelk dėmesį į prasmingo santykio kūrimą.
Jei visas bendravimas poroje yra tik apie buitį, neišspręstas problemas – tai pragaras, o ne bendravimas. Tad pabandyk susitelkti ties santykio kūrimu. Pažinti iš naujo. Nuveikti ką nors dviese. Užjausti. Pažinti naujoje situacijoje. Pats santykis yra tai, kas vyksta akimirkoje. Pažink tą, su kuriuo esi kurdama tas akimirkas pati. 

Stenkis paaiškinti dalykus taip, kad jis galėtų suprasti.
Toks tarytum savaime suprantamas, bet užsuktas patarimas. Kad galėtume paaiškinti dalykus, kurie mums svarbūs, mes turime patys aiškiai suprasti ką norime pasakyti. Juk tikrai kartais sukeliame vėjus dėl netvarkytų kambarių, o problema yra visai ne apie tai – norime būti įvertinti, pastebėti, o gal tiesiog esame pavargę. Tad nebijok giliau save patyrinėt, o tada eik ir paaiškink suprantamai – iš gylio. Ir grįžtant prie pirmojo patarimo – visada gali paklausti: ar gali pasidalint, kaip mane supratai? Tai bus puiki proga tyrinėt savo antra pusę ir lavinti savo poreikių išreiškimą ir kitiems suprantamu būdu. 

Ar tai tikrai pakeis, kaip kitas klausosi? Tikėtina, tik nereikia tikėtis rezultato po vieno bandymo. Kaip ten bebūtų, bendravimas poroje yra procesas, kurį kuriame kartu ir tikrai ne per vieną dieną. 

Linkėjimai,
Daiva