Nors tikrai negalėčiau parašyti jums teksto apie santuokos ilgaamžiškumo paslaptis (gal kada nors, dar po 10 metų), bet patirties, ko nedaryti, tai tikrai turiu. Va va, tie nenusisekę santykiai. Žvelgiant atgal, tai labai akivaizdu, kad „aš tiesiog traukiu ne tuos vyrus” tėra „aš darau tas pačias klaidas” trajektorija. Kai sutikau savo dabartinį vyrą, aš jau buvau praėjusi skyrybas, ir dar uoga ant pyragėlio buvo be galo toksiški santykiai su emociniu smurtu. Buvau išsilaižiusi žaizdas, atstačius savivertę ir savigarbą, tačiau save stebėjau pro padidinimąjį stiklą, kad tik nedaryčiau jokių nesąmonių, pasąmoningai neprovokuočiau tokių pačių scenarijų, o tiesiog leisčiaus į santykių pažinimo kelionę.
Tad šiandien, prieš skaitant mano straipsnį, pirmiausia kviečiu atsigręžti į save. Paanalizuoti savo elgesį ir atsakyti sau į klausimą: ar gali būti, kad santykiuose pati esu savo priešas? Tiesiog, atvira širdimi skaityk ir pasvarstyk.
SKUBĖJIMAS
Ši klaida dažnai labai akivaizdi santykių pradžioje. Hm, jis visai nieko, išvaizdus ir atrodo protingas. Ir po pirmųjų pasimatymų jau įsivaizduojame, kaip su juo gyvename ir gimdome jam vaikus. Really
Juk mes net nepažįstame žmogaus, bet mūsų šlubuojanti savivertė ir sociokultūrinis palikimas tiesiog rėkia – …griebk jį, imk jį, vystyk jį, juk Lietuvoje moterų daugiau nei vyrų. Čia tai bent laimikis, jis dar ir negeria!!! Ojezus, reikia dar ir į lovą greičiau įgriūt drauge, juk jei neduosiu iš karto, tai tapsiu jam neįdomi…
Tai visa laimė, jei tas vyras pilno proto, ir pamato tai, kad jūs kariatės ant kaklo ir pabėga. Jūs juk Turkijoje ir bėgate nuo pardavėjų, kurie parduoda savo šliopkes vis pigiau ir pigiau?
Blogesnis scenarijus – vyras irgi nori greičiau sukurti šeimą, tad tiki tiesiog sėkmės dėsniu, įsikala į savo galvą, kad geresnės neras, arba, kad be moters jis nekoks vyras… Ir štai jūs tampate puikiu duetu į linksmuosius toksiškų santykių kalnelius.
JIS PASIKEIS
Jis nepasikeis. Jei to nenorės.
Jūs jo nepakeisite irgi.
Jūs galite daryti jam įtaką (santykiuose, kurie yra darnūs, abu partneriai gali įtakoti vienas kitą) motyvuoti, bet tikėtis, kad iš trečio golfo jis pataps bent jau audi q7, yra mažų mažiausiai kvaila.
Taip, mes renkamės vyrą pagal tai, kaip vertiname save arba pagal įsišaknijusius modelius. Kai kurios renkasi golfukus, nes gelbėdamos juos pačios jausis reikšmingos, bet tarp mūsų yra ir tokių, kurios renkasi golfukus, nes nu gi aš jį taip mylėsiu ir jis pasikeis…
Atkreipiu dėmesį, kad jei tokios mintys aplanko santykių pradžioje, tai greičiausiai jei ne to vyruko dėmesys jums, jūs jo ir pastebėjusi nebūtumėt? arba taip senai buvot pasimatyme, kad per atstumą bandot užuost, kuris laisvas, o tada jau kaip dievas duos. Pasiderinsiu jį pagal save, kaip kokią gitarą.
Nea. Nepasikeis. Ir štai einame prie kito punkto.
NUOLATINĖ KRITIKA
Kai jau prisirišot savo laimikį prie kojos, pradedate jį kritikuoti. Nuolat. Jei ne balsu, tai mintyse. Jis va toks, ir anoks, per prastas, per mažai uždirba, per riebiai valgo, per daug sėdi prie kompo.
Savaime aišku, nei viena nenorėtų gyventi beprotnamyje, kur pastebimos tik mūsų klaidos, trūkumai. Nei viena. O vyras? Jis jau nebegirdi tos kritikos, nes jam tiesiog atsibodo. Jis jau net nebekelia sau klausimo – kodėl iš viso jūs su juo prasidėjote, jei jis toks prastas. Jis tiesiog norėtų, kad jūs užsiimtumėte savimi ir paliktumėte jį ramybėje.
Aha, lengva pasakyt, sunku padaryt. O jei rimtai, tai nuolatinė kontrolė ir siekis pakeisti kitą vargina abu poroje esančius žmones. Tarp kitko, tai nebūtinai reiškia, kad jūs namuose esate ragana, kuri nuolat nurodinėja ir šūkauja. Jūs tai galite daryti pasyvia agresija, bausmėmis, nekalbadieniais, arba… eidama pasikeisti tepalų į automobilį pati (juk aš galiu pati, jis tai ką, jo net nieko nepaprašysi. Dzin, kad net nebandžiau prašyt)
Todėl truputį atsikraukit ir paklauskit savęs – ar iš savęs reikalauju tiek pat, kiek iš jo? Ar tiesiog sugalvojau dirbti auklėtoja, kad tik nereiktų rūpintis savimi?
DRAMA KARALIENĖ
Būna ir taip. Kaip mano vyras sako – ak, intrigantės tos moterys. NE VISOS, tikrai.
Yra toks jungiklis pas kai kurias iš mūsų, kai mes norime spektaklio kiekvieno situacijoje. Paskambino vėliau – pavydo scena. Paskambino per anksti – pykčio moralas. Užsėmęs darbe – mažiau myli ir t.t.
Emocijos yra labai gerai, kai jos išreiškiamos konstruktyviai. Bet nuolat kelti skandalus tam, kad išgirstumei, jog viskas yra puiku, ir jis tave tebemyli… hm… santa barbara niekam neįdomi. ji ilga, vargina, ir paskiau pasimeti scenarijuose.
TYLA
Ne, jis neskaito jūsų minčių. Jis nepermato jūsų jausmų. Komunikacija yra pirmiau nei seksas. O mes, moterys, kai mūsų nepermato kiaurai, ne tik kad tylime, bet tada dar pradeda ir vengti, kaupti savyje, tyliai nekęsti…
O tyla prisidengiame todėl, kad dažniausiai nežinome, kaip komunikuoti be kaltinimų, iš širdies.
EMOCINIŲ ŽAIZDŲ PERMETIMAS
Visi mes turime tų žaizdų, neišsprestų vaikystės puzlių, bet tikėtis, kad antra pusė jas išlaižys nederėtų. Tai yra tavo atsakomybė, ir besąlyginę meilę pirmiausiai suteikti turi sau TU.
Apie jas – dar pratęsiu.
O šiandienai klausiu – ar pažįstama? Kokių klaidų esate padariusios santykių pradžioje Jūs? O gal dar ir dabar kažką darote ne taip?
P.S. Gruodžio pirmą prasideda (Ne)toksiški santykiai 2 savaičių kursas, kuriame keisime įsišaknijusius šablonus apie santykius. Domina? Registruokis čia http://bukikvepta.lt/produktas/ne-toksiski-praktinis-kursas