Paskutinės pora savaičių buvo kaip apsiniaukęs dangus, su visos rušies debesimis, saulės propirskiais, vaivorykštės užuominom ir lijundrom. Gal ir kruša. Ne, kruša tikrai buvo. Geras žodis tas kruša. Net žinau, kaip kitais sykiais apibūdinsiu šią būseną. Minčių kruša. Bet šiandien ne visai apie tai. Apie tai, kaip ten nelikti.
Kai vagonėlis galvoje įsibėgėja, ir keleiviai smagiai kratosi, kol jis važiuoja destruktyviausiais smegenų vingiais, rankinio stabdžio rasti neina. Nesvarbu, moterie, kiek žinai, kiek esi išmokus, bandžius, praktikavus. Nei meilė sau, nei veikla, nei dėkingumas, nei dar koks nors jopšikmat dvasingumas. Varo tas vagonėlis, sėdamas po juodą mintį į galvą, analizuodamas kas, kaip ir kodėl, už ką, kieno ir ar dar ilgai. Kodėl aš, kodėl vėl, ar negana, o taip, iliuzijos. Oi baikit, aš stipri. Ne ne, tik pavargau. Nesiseka, aha. (…) Ir kuo labiau vagonėlį bandai pristabdyt, tuo labiau to vagonėlio keleiviai kelia rankas į viršų, rėkdami pirmyyyyn! Visai kaip amerikietiškais kalneliais. Tik man, blyn, nejuokinga. Jiems – labai.
Sėdžiu, žiūriu į vieną tašką, ir galvoju. Tau tikrai su galva negerai. Ar tu baigsi užsiiminėt šia sado mazo parodija savo galvoje. Eik, pakvėpuok giliai, pasimelsk ar ką. Ir vėl girdžiu atvaro tas vagonėlis, su rėkiančiais ir euforiją begaudančiais išpūstaakiais žmogeliukais. Krušiai. Va kas jie. Jie dar man ir vidurinį pirštą rodo: „radom gi kaip tave pakankint. Laiku nesustabdei, dabar turėk”
Jo, galvoju. Čia ilgam taip man? Iš optimistės į savo mintimis griaunančią vagonų saugotoją.
Proceso sustabdyti neina. Atsimenu tik… Kažkur tyliai dar girdžiu. Kai nebežinai ką daryt, nes viskas vyksta tavo galvoje, ieškok ženklo.
Skaitau kažką anglų kalba. Užkliūna žodis Serenity. Lyg žinau ką reiškia, bet ne visai. Ieškau vertimo. Ramybė. Oi ne, ramybę aš jau pradedu jaust ir su tais vagonėliais. Giedrumas. Ooo! Čia jau kažkaip geriau. Man reik minčių giedrumo, tariu sau garsiai. Nubėgu į kambarį, užsidegu žvakę, visas mintis užrašau į popieriaus lapą (na gerai jau gerai, į 6…), lapus iš pradžių deginu, bet išsigandusi gaisro galimybės, plėšau ir įsivaizduoju, kaip pučiu vėją sau į galvą ir kaip pamažu stoja MINČIŲ GIEDRA. Dar priguliu. Ir toliau pučiu tas mintis. Ir stoja giedra.
Moralas:: Kai jau atrodo nebegali, pabandyk rašyti (kad išleistum vagoną iš savęs) ir vizualizuoti kaip nupūti tas mintis kaip debesis nuo žemės paviršiaus.
Moralas nr 2:: patarčiau nelaukti 2 savaites, nebent tikrai patinka sado mazo.