Kai Dievas kūrė moterį, jis tai darė ilgai 6-osios dienos pabaigoje…

Priėjo angelas ir paklausė: „Kodėl skiri jai tiek daug laiko?“

Dievas atsakė: „O tu matei visus nurodymus, kurių turiu laikytis ją kurdamas?

Ji tu gebėti laviruoti įvairiose situacijose.

Ji turi apkabinti kelis vaikus ar suaugusius vienu metu.

Apkabinti taip, kad pradėtų gyti bet kas – nuo nubrozdinto kelio iki sužeistos širdies.

Ji turi tai daryti su dviem rankom, ir net tada kai serga. Net dirbdama 18 valandų per dieną.“

 

Angelas stovėjo nustebęs. „Dvejomis rankomis. Tai neįmanoma! Čia toks standartas?”

Jis priėjo arčiau ir palietė moterį.

“Bet tu ją sukurei tokią švelnią.”

Dievas atsakė: “Bet ji ir yra švelni. Tačiau savo švelnumu ji yra stipri. Tu net neįsivaizduoji, kiek ji gali pakelti ir ištverti. “

“O ji gali mąstyti?” – pkalausė angelas.

Dievas atsakė: “O taip. Taip pat ji gali derėtis ir ginčytis”.

 

Angelas palietė jos skruostą ir skubiai tare: “Bet Dieve, tavo kūrinys tirpsta. Tu per daug turbūt į ją sudėjai”

“Ji netirpsta. Tai – ašaros”

“Ašaros? Kam jos?” – paklausė angelas.

Dievas atsakė: “Ašaros – tai yra jos būdas išreikšti skausmą, meilę, dvejones, vienišumą, džiaugsmą, neviltį ir pasidžiavimą.”

 

“Dieve, tu toks talentingas. Tu viską apgalvojai. Moteris tikrai nuostabi”.

“Ji tokia ir yra.

Ji turi tvirtumą, kuris žavi vyrus.

Ji gali spręsti rūpesčius ir nešti naštą.

Savyje ji turi laimę, meilę ir nuomonę.

Ji gali šypsotis tada, kai viduje nori rėkti.

Ji dainuoja, kai nori verkti. Verkia, kai yra laiminga, ir juokiasi, kai iš tiesų bijo.

Ji kovoja už tai, kuo tiki.

Jos meilė – besąlyginė.

Jos širdis kraujuoja, kai ją kas nors įskaudina, bet ji randa stiprybės viduje ir eina toliau.”

 

Angelas paklausė: “Tai ji tobula”

Kūrėjas atsakė: “Ne, ji nėra tobula. Jos vienas trūkumas – JI PAMIRŠTA, KO YRA VERTA IŠ TIESŲ.

(autorius nežinomas)