Motinos ir vaiko ryšys yra pagrindinis psichologinės sveikatos šaltinis, tačiau mamos ir jos dukters ryšys turi dar kitokią savo specifiką. Dukros, kurių emociniai poreikiai vaikystėje nebuvo patenkinti arba kurios buvo aktyviai niekinamos, ignoruojamos, kontroliuojamos ar buvo atpirkimo ožiai, augdamos ir jau suaugusios jaučia stiprias pasekmes.

Tos dukros, mes, galime net nežinoti ir nesuprasti, kiek buvome emociškai sužeistos tol, kol nepradeda gyvenime klibėti įvairūs dalykai – nesiseka santykiai, sunku išlaikyti balansą, nuolat įsitraukiama į destruktyvų ar kompulsyvų elgesį, nemokama savęs palaikyti.

Kad ir kaip prieštaringai tai skambėtų, daugelis dukterų net nežino, kad yra sužeistos, nes normalizavo savo vaikystės patirtį.  Dukros gali manyti, kad taip, kaip su jomis elgėsi jų mamos, taip visos mamos elgiasi su savo dukromis; arba, jei ir atsimena ir žino apie būtą netinkamą mamos elgesį, gali vistiek aktyviai neigti, kad taip vaikystėje buvo. Juk gėda, nemalonu, o gal kalta pati ji, dukra. Negana to, mūsų kultūroje tėvai vis dar laikomi ant pjedestalo, apie juos manyti blogai negalima. Taip pat dažnai girdime siūlymus – juk mamos irgi turėjo savų traumų, tad mokėjo, kaip augino.

Ir tai tiesa, tačiau nei pateisinimai, nei patirčių neigimas ar normalizavimas neatneš ramybės į šiuos mamos ir dukros santykius. Pamatyti tai, kas greičiausiai įtakojo jus vaikystėje, suaugusios moters akimis, yra giliai paliečianti bei akis atverianti patirtis. Ir tai svarbu dar labiau, jei jūsų santykiai su mama tebėra sudėtingi.