Mes visi nešiojamės dalelę skausmo iš praeities. Tai gali būti nuoskaudos iš vaikystės, paauglystės, o gal dar prieš kelis metus kažkas mus labai įskaudino.
Skauda, žinau. Nejauku, jaučiu. Analizuoji, kas būtų jei to nebūtų buvę, bandai suvokti, kaip tie patyrimai suformavo tavo pasaulėžiūrą ir asmenybę.
Bet pala. Praeities nepakeisi. Tos istorijos irgi. Tad paanalizuokime kai ką.
„Aš beveik 4 metus galvojau ir narsčiau po kaulelį savo vaikystę. Žiūrėjau į save mamos akimis, tėvo akimis, klausiau savęs ką galėjau padaryti kitaip, kodėl jie manęs nepriėmė, kodėl skaudino, bet tada viena dieną paklausiau savęs – o kodėl aš dedu savo energiją ten, kur jau nieko negaliu pakeisti, ir kodėl nuolatos leidžiu sau prisirišti prie tų senų istorijų? Kodėl negaliu tiesiog paimti ir kurti visko iš naujo? Naujos savęs. Naujos istorijos. Turiu sau leisti gyventi taip, kai noriu, o ne kaip diktuoja mano praeities istorija.”
O kaip tai padaryti?
