Šiandien praėjo lygiai 14 dienų, kai galima sakyti veikiu nieko. Nieko, kas man yra įprasta tuo skubiu bėgimo tempu.
Nuo rudens buvau tikrai užimta – du mokyklinukai namie, kūdikis, namų ruoša – jau tapo labai įprasta rutina. Bet prie viso to, kasdien skirdavau laiko savo veiklai, konsultacijoms, mokymų kūrimui, savo profesinių kompetencijų ugdymui, socialinių tinklų vystymui. Iš tiesų, esu energijos užtaisas, ir kai manęs klausia, kaip aš viską spėju, dažniausiai nusikvatoju – nuolatinis kažko veikimas yra mano gyvenimo būdas. Sėdėti ir žiūrėti filmą ilgiau nei valandą aš tiesiog negaliu. Bent jau man taip atrodė.