Paskutinės pora savaičių buvo kaip apsiniaukęs dangus, su visos rušies debesimis, saulės propirskiais, vaivorykštės užuominom ir lijundrom. Gal ir kruša. Ne, kruša tikrai buvo. Geras žodis tas kruša. Net žinau, kaip kitais sykiais apibūdinsiu šią būseną. Minčių kruša. Bet šiandien ne visai apie tai. Apie tai, kaip ten nelikti. Kai vagonėlis galvoje įsibėgėja, ir keleiviai …

Skaityti toliau »»»