Ar esi kada susidūrusi su akimirkomis, kai žodis atsiprašau labiau suerzina, nei suteikia erdvės atleidimui? 

O gal kaip tik – esi patyrusi, kad tavo atsiprašau neveikia taip, kaip norėtum? 

Šiandien būtent apie tai – tobulo atsiprašymo formatas. 

Teisingas atsiprašymas yra vienas iš labiausiai suartinančių dalykų žmones po ginčų, konfliktų – jei tik žinoma jis teisingai sudėliotas. 

Tad panagrinėkite tobulo atsiprašymo anatomiją: 

RIEBUS NE:
Neatsiprašinėki už kito jausmus. „Atsiprašau, kad tave suerzinau“ – tai neatsiprašymas. Tai įtikinėjimas kitam apie jo jausmus. 

SKANUS TAIP:
„Aš atsiprašau, kad kalbėjau grubiai“ – tai atsiprašymas, kuriame prisiimi atsakomybę už savo jausmus.
Kuo aiškiau pasakyt, ką padarei ne taip. Tikrai niekada nesuveiks „Atsiprašau už tai, kas tave sunervino“ yra bevertis. 

RIEBUS NE:
Nepridėki pasiteisinimų, kurie bando pateisinti tavo elgesį. Atsiprašymas yra ne apie tai. „Aš atsiprašau, kad kalbėjau grubiai, bet aš labai pervargus“ – čia ne atsiprašymas, o bandymas pateisinti savo netinkamą elgesį. 

Kaip geriau įsiminti šitą riebų ne? „Atsiprašau, bet“ – visada yra netinkama pradžia. 

SKANUS TAIP:
Iš tikro, nuoširdžiai, paprašyki atleidimo, kai atsiprašinėji.
Pats iš savęs „atsiprašau“ yra tiesiog teiginys. Jis net nereikalauja atsakymo. „Ar gali man atleisti?“ – tai jau yra klausimas, kuris, nors ir paprastas, gali inicijuoti gilesnį pokalbį arba pasijausti artimesniems. Ir kai paklausi atleidimo, klausyk. Lauk, klausyk. Kartais gali tekti išgirsti „šiuo metu to padaryti negaliu, man reikia laiko“ – ir tai yra ok. 

Atsiprašymas nėra apie tave. Jis apie kitą žmogų. Jo atleidimas yra dovana tau ir tu neturi jo reikalauti. 

DAR VIENAS SKANUS TAIP:
Visada gali pridėti prie atsiprašymo ir atleidimo prašymo, įsipareigojimą, ką ketini keisti, kad tavo liapsusas pasikartotų rečiau arba iš viso niekada.

Kai keičiamės mes – keičiasi ir šalia esantys. 

Su meile,
Daiva