Taip taip, mieloji. Šiandien apie traukos dėsnį. Net jei esi didžiausia skeptikė, ir manai, kad tik bepročiai gali juo tikėti, tai žinok aš nesu beprotė. Net gi išsilavinimą turiu, cha cha 🙂 Tad skaityk toliau.

Traukos dėsniu naudojausi dar net nežinodama, kad toks yra iš viso. Pozityvaus mąstymo šalininkė irgi buvau tiesiog todėl, kad esu optimistė. Dar labai senai senai rašiau, kad mano knygų knyga yra Jūsų pasąmonės galia, bet ir net tada turbūt iki galo nesuvokiau, koks gi viskas yra stebuklas pati visata, kokių proto galių mes turime, kad visa aplink yra energija, ir kad tik mintimis galvoti teigiamai neužtenka (reikia ir jausti).

Bet… gilinimąsi į traukos dėsnį, visatos dėsnius atnaujinau prieš 3 metus, o labiau sustiprinau prieš metus – pabaigiau traukos dėsnio praktikos kursą, pradėjau nuolat eksperimentuoti, stebėti kaip ne tik mano kalba, bet ir neatsargūs žodžiai įtakoja mano gyvenimą. Į vieną įrašą visų istorijų nesukelsiu, bet viena iš nuostabiausių šio mėnesio istorijų man sukėlė tiek daug minčių, tiek daug gerų jausmų, kad paprasčiausiai negaliu nepasidalinti. Jaučiu, kad tai nutiko man todėl, kad ir toliau eičiau savu keliu ir šiuo tinklaraščiu teikčiau visoms įkvėpimą, suteikčiau reikiamus įrankius siekti autentiško gyvenimo ir  visam laikui išmesti iš galvos frazę: „tai ne man”.

Paskutinias kelias savaites pradėjau skaityti eksperimentinę knygą, kurioje yra duodami pratimai žinučių užsakymui visatai (Dievui, angelams, aukščiausiajam – nesvarbu). Apie šia knygą – E2 – sužinojau iš vienos uždaros grupės Facebook’e, kur renkasi žmonės, kurie ekperimentuoja su intuityviu mąstymu, sąmoningai stengiasi jaustis gerai, stebi savo emocijas ir mintis, tiki, kad yra savo gyvenimo kūrėjai ir kas be ko, tiki traukos dėsniu.

Vienžo, mes ten darėm eksperimentą – būtent su energetiniu lauku, ir kaip mintys/garsiai užsakyti norai/ pritraukia tai, ko reikia. Aišku, tas eksperimentas yra ir pastabumo eksperimentas. Nes jo metu mes neketinimo prašyti kažko neįmanomo, tiesiog tai turėjo būti eksperimentas vardan užsitvirtinimo to, ką rašo knyga.

Ta mano grupė, kadangi 95 procentai dalyvių yra amerikiečių, sugalvojo eksperimento metu pastebėti/prišaukti/manifestuoti flamingus. K gi, ir prasidėjo – įrodymų, kad nariai pamato flamingą. Iš esmės, logiškas paaiškinimas būtų toks: mintys apie juos sukuria detalesnį aplinkos stebėjimą, taip pat tikima, kad prišaukiamos aplinkybės, kurių metu kažkas pasikeitė, kad manifestuotas objektas būtų pastebėtas (tarkim netikėtai pasiklydai, ir taip pasikeitė aplinkybės, ir ten pamatei flamingą). Nors visgi ne visi tai gali pavadinti logika – tame gal ir yra mistikos 🙂

Kokia buvo mano reakcija į šį eksperimentą? „Flamingai? Tikrai ne. Lietuvoje jų nėra, nėra flamingų gatvių pavadinimų, nėra reklamų su jais. Vargubau ar kalakutą manifestuočiau”. Ir mano atmetimo reakcija buvo labai aiški. Aš net nebandysiu jų ieškoti ar pastebėti – tai tiesiog neįmanoma (!!! Reflektuok: kiek dažnai pati sakai sau, kad tai neįmanoma, ar tai ne man, ar man nepavyks?).

Ir aš užmiršau apie šį eksperimentą.

Iki tol, kad netikėtai poilsiaujant palapinėje prie Elekrėnų marių, visai netoliese įsikūrė miela porelė su karavanu. Kai jie aplink karavaną įsikurinėjo, pamačiau, kad jie … pasidėjo flamingų figurėles šalia savo karavano. 5 rožinių flamingų figurėles. Ar gali patikėt? Aš negalėjau. Aš net išdrįsau nueiti ir jų paklausti – flamingai? Kodėl flamingai? Kaip, kodėl? Pora žinoma atsakė, kad daug metų domisi amerikietiškomis stovyklavimo tradicijomos, ir tiesiog vežiojasi flamingus kaip simbolį. Tai buvo nuostabu. Tiksliau aš žiūrėjau į flamingus, į tuos žmones, vėl į flamingus, vėl į žmones ir galvojau…

Tai įmanoma.

Viskas yra įmanoma.

Aš sakiau, kad aš tikrai nepamatysiu flamingų, bet net ir tada man visata juos parodė.

Ar gi tai ne puiki pamoka? Kiek dažnai mes sau įsiteigiame, kad kažkas nepavyks ir net nebesižvalgome galimybių, arba dar blogiau, susikoncentruojame, kad nepavyks, tai ir prišaukiame kad nepavyks.

Aš iš šitos istorijos išsinešiau praktines pamokas:

1. Viskas yra įmanoma, tik mes dažniau savo ribotu mąstymu nepastebime kas mums yra po nosimi. Šiuo atveju visata tikrai man davė suprasti, kad ieškodama žalios spalvos, aš nepamatysiu rudos spalvos.
2. Kai mes pernelyg susikoncentruojame ties rezultatu (pavyks, ar ne), kai negalime paleisti noro (mintis, jausmo, svajonės, tikslo), mes jį dar labiau atitoliname nuo savęs. Tai yra, kai sugalvojame ko trokštame, mes ir toliau nepaleidę to noro nuolat jį kirbiname, dažnu atveju priešingai, nei mokina traukos dėsnis, mes keliame sau daugiau abejonių ir taip naikiname galimybes tam norui išsipildyti. Kaip pavyzdžiui, esu tikrai, kad jei tas dvi savaites būčiau mąsčiusi, kaip man nepasisekė, kad nėra flamingų ir kaip nesąžininga mano atžvilgiu, aš gal net nebūčiau iki stovyklavietės nuvažiavusi.

Praktiškiau šią pamoką (1) galite įsivaizduoti taip – jei sau 50 kartų per dieną kartojate, kad neturite pinigų, tai ir galimybės pastebėti pinigus ar geras galimybes sumažėja iki nulio. O jei sugalvojate, kad norite (2), kad jums iš kažkur nukristų 5000 eurų, bet vietoj to, kad sakytumėte: „ok, aš atsiduodu visatos stebuklams ir tikiu, kad taip ir bus”, jūs veikiau nepaleidę šito noro kažkur slapčia sau kartojate:” ei bet tai tikrai neįmanoma, na iš kur tie 5000 eurų”, tai tikrai juk koncentruojaties ties kuo – kad NEPAVYKS. Mano atveju, nors aš ir patikėjau, kad nepavyks, bet aš paleidau norą, ir pamiršau, kad reikia flamingus pastebėti.

Manau, kur tikrai tęsiu eksperimentus, tai bandydama žaisti taip su mažais dalykais, kuriems neturiu blokų, kurie man nėra reikšmingi, ir po truputį reflektuodama kaip visa tai veikia, bandysiu eksperimentus plėsti, galbūt vieną dieną man užsinorėjus sugebėsiu nubusti be papildomų kilogramų! Cha cha!

Reziumė – vieni sako Dievo keliai nežinomi, dar vieni sako Visata dirba stebuklingais būdais, o aš sakau, kad flamingų yra ir Lietuvoje 🙂

Pasidalink žemiau, kaip tu esi prisišaukus ar manifestuodama kažką. O gal tiesiog įkvėpk kitas, kaip tau pavyksta naudoti traukos dėsnį savo gyvenime.